Kančių sumažinimas – labai svarbu
- 2016-02-08
- laisvamanis
- Laisvės
Mūsų sociumas skatina debatus apie eutanaziją – apie tai, kad gydytojas turi prisiimti budelio vaidmenį ir gali teisėtai nužudyti ligonį, tačiau niekas nediskutuoja, kodėl jis negali sumažinti kančių.“
Ko gero tai būtų paaiškinama tuo, kad nuskausminimas yra legalus, žmonės turi teisę į jį (nors ne visada turi finansavimą ir prieinamumą). Ir iš esmės absoliuti dauguma pritaria, kad nuskasminamųjų prienamumas yra reikalingas ir svarbus. Ką gi čia daug bediskutuosi apie visiems priimtiną ir savaime suprantamą dalyką? Eutanazija gi yra nelegali, o didelė dalis žmonių kovoja už tai, kad žmonės neturėtų teisės su visam nutraukti kančių. Tad ir diskusijos kyla apie tai.
Bet besistengiant padėti beviltiškiems ligoniams labai svarbu imtis įvairių pagalbos būdų. Vieniems – eutanazijos, o kitiems priežiūros ir nuskausminimo! Štai pasakojimas apie tai, kodėl nuskausminimas yra labai svarbus:
„Šitie vaistai manęs vis tiek neišgydys…“ – beviltiškai konstatuodavo ligonis, kai gydytoja siūlydavo nuslopinti skausmą. Ir ji niekada nemeluodavo: „Tikrai neišgydys, bet jums neskaudės arba skaudės mažiau.“ Kai kurie prašydavo tokios nejautros, kad vis dėlto šiek tiek jaustų skausmą, neva „kontroliuotų padėtį“ – orientuotųsi, kaip veikia gydymas.
Kai po savaitės ar dviejų onkologė vėl susitikdavo su savo pacientu, šį sunkiai atpažindavo – iš susirietusios, apatiškos, nesipraususios, stiklinėmis akimis žvelgiančios būtybės vėl tapęs žmogumi: žvalesnis, pasitempęs, netgi šypsosi. Kai kas dėl tokios permainos net sutrikdavo: „Daktare, aš turbūt pasveikau, šitiek jėgų atsirado, jau ir valgyti galiu pasigaminti…“ Buvo ir tokių, kurie grįžo į ankstesnius darbus, kiti nedelsdami ėmė kurti ir įgyvendinti grandiozinius planus, brangindami jau ne dienas, o valandas ir skubėdami užbaigti tai, kam sveiki nebūtų prisiruošę dar daugelį metų.
(pagal 15min)