Sveikatos apsaugos ministerija paruošė papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymo projektą
Pagal SAM:
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė ir Vyriausybei teikia svarstyti papildomosios ir alternatyviosios medicinos projektą, kuriuo pirmą kartą Lietuvos istorijoje būtų reglamentuota ši medicinos sritis. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros praktikos, „netelpančios“ į klasikinės medicinos sampratą, pagaliau bus aiškiai apibrėžtos ir turės atitikti keliamus aukščiausius kokybės ir saugumo reikalavimus.
…
Sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis teigia, kad šiuo įstatymo projektu yra siekiama, kad papildomajai ir alternatyviajai sveikatos priežiūros veiklai priskirtinas paslaugas teiktų kompetentingi sveikatos priežiūros specialistai, įgiję tam būtiną kvalifikaciją.
…
Taip pat ateityje papildomos ir alternatyvios medicinos paslaugas teikiantys asmenys turės įgyti tam reikiamą išsilavinimą, o juos rengiančioms mokslo institucijoms rekomenduojama rengiant mokymo programas pasitelkti ir atitinkamų asociacijų atstovus, turinčius ilgametę šios veiklos praktinę patirtį.
…
Pastaruoju metu viešosiose erdvėse vis daugiau ir daugiau reprezentuojama teigiamas šios veiklos paslaugų poveikis žmogaus sveikatai, kas paskatina visuomenės didesnį domėjimąsi ir naudojimąsi papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros paslaugomis. Tad valstybės institucijoms, atsakingoms už visuomenės sveikatos priežiūrą, tampa svarbus uždavinys, siekiant išvengti didėjančios užkrečiamų ligų, infekcijų bei nepageidaujamų psichologinės savijautos, emocinės sveikatos pasikeitimų rizikos, parengti priemones, padedančias užtikrinti ne tik šios veiklos paslaugų kokybę, bet ir saugumą. Tad šiuo klausimu visi sprendimai turi būti pagrįsti mokslu ir racionaliu protu.
Be to, atkreipiame dėmesį, kad papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros paslaugas nebus finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis. Už jas, kaip ir iki šiol, žmonės turėtų susimokėti patys.
Ką visa tai reiškia?
Lietuva nepasimokė iš kitose pasaulio šaluyse padarytų klaidų ir ketindama reglamentuoti alternatyviosios „medicinos“ paslaugas kuria dvigubus standartus – vieni standartai taikomi tikrai medicinai, o visiškai kiti standartai taikomi visokiai pseudomedicinai.
Vietoj to, kad būtų ginamos pacientų teisės, vietoj to, kad būtų draudžiama pardavinėti žinomai neveikiančius „gydymo“ būdus ir gydymo būdus, prieštaraujančius mokslo žinioms, bus skatinamas tokių pseudo-mokslus propaguojanačių profesinių organizacijų kūrimas, bei jų „bendradarbiavimas“ su švietimo įstaigomis.
Reikalavimas būti įgijus atitinkamą išsialvinimą yra paprasčiausiai beprasmis. Tai, kad kas nors išmoks homeopatijos principus, tik reikš, kad žmogus įgijo realybės ir mokslo neatitinkantį išsilavinimą.
Pacientams bus sudaromas klaidingas įspūdis – „valdžia gi neįteisintų, neveikiančių dalykų, matyt šita homeopatija/dėlių terapija/akupunktūra/ar kt. pseudomokslas yra veiksmingas“.
Nežinau, ko Sveikatos apsaugos ministerija tikisi iš dantukų fėjų bakalauro, burtažodžių magistro ar tipo diplomuoto „vienas guru iš Indijos sakė, kad šita žolelė padės“ diplomu.
Kaip reikėtų reguliuoti alternatyviąją mediciną?
Reikėtų siekti, kad būtų ginamos vartotojų ir pacientų teisės:
- kad vartotojai būtų informuojami (apie tinkamai kontroliuojamus mokslinius tyrimus, kurie pagrindžia ar paneigia gydymo priemonės ar paslaugos efektyvumą), apie galimus šalutinius poveikius ir keliamą riziką
- kad vartotojams nebūtų teikiamos žinomai neveikiančios gydymo priemonės ir paslaugos t.y. dalykai, kurių efektyvumas yra ne didesnis už placebo efektą (pvz. homeopatija, akupunktūra, didelės vitaminų dozės, manualinė terapija, ir pan.)
- kad vartotojams nebūtų teikiamos sveikatos paslaugos, kurių efektyvumas bei saugumas yra nepatikrintas bei neįtikėtinas remiantis naujausiomis mokslo žiniomis.
Reikėtų siekti, kad įmonės teikiančios su sveikata susijusias paslaugas, negalėtų skleisti nepagrįstų teiginių (pvz. apie imuniteto stiprinimą, apie detoksifikaciją, apie homeopatijos (cukraus tablečių) galimybę išgydyti nuo bet kokios ligos), negalėtų be tinkamai kontroliuojamų klinikinių tyrimų ar ignoruojant tyrimų visumą teigti, kad viena ar kita žolelė ar jų kombinacija padės nuo vienos ar kitos ligos.
Reikėtų siekti, kad įmonės negalėtų skleisti ir abstrakčių, nespecifinių teiginių, kurie skatintų vartotojus, padaryti neteisingas išvadas apie gydymo priemonių veikimą ar efektyvumą. Pvz. „magnetinis pakabukas tinkamas naudoti esant artritui“ (konkrečiai neteigiama, kad pakabukas išgydys ar padės nuo artrito, bet pirkėjui peršama mintis, kad taip nutiks).
Negalima atiduoti alternatyviosios medicinos licencijavimo ir akreditavimo šių šakų profesinėms organizacijoms, nes kitų šalių patirtis rodo, jog tai padeda tik konkurencijos eliminavimui ir aptarnavimo kokybei, tačiau ne paslaugų veikimui, saugumui ar efektyvumui užtikrinti.
Tokį reguliavimą turėtų atlikti su alternatyviąja medicina jokių sąsajų neturinčios organizacijos ir medicinos ekspertai.
Reikėtų užtikrinti, kad procesas leidžiantis apskųsti neveikiančias (bei įtariamai neveikiančias) medicinos priemones bei paslaugas būtų lengvas. Kad įmonės, kurių paslaugos ar priemonės yra apskųstos privalėtų nedelsiant pateikti saugumo ir efektyvumo įrodymus, o nepateikus pakankamų įrodymų, būtų labai griežtai baudžiamos.
Mokslas ir alternatyvioji medicina
Derėtų atkreipti dėmesį, kad gydymo skirstymas į mediciną ir alternatyviąją mediciną prisideda tik prie dvigubų standartų taikymo.
Ką daryti? (LABAI LABAI SVARBU!!!)
- Perskaitykite įstatymo tekstą!
- Parašykite Sveikatos apsaugos ministerijai – apie tai, kad šis įstatymas negina pacientų teisių.
- Parašykite savo išrinktiems Seimo nariams, kad toks įstatymas neapsaugo pacientų nuo neteisingos informacijos.