Buitinis rasizmas
Pasak K. Normantaitės, jeigu R. Juknevičienė prieš skelbdama komentarą būtų pasidomėjusi viešai prieinamais tyrimais, žmogaus teisių organizacijų išvadomis, ji būtų sužinojusi, kad nors 45 proc. benamių JAV yra juodaodžiai ar ispanų kilmės asmenys, tai yra ne asmeninio pasirinkimo, o skurdo padarinys. Rasinė segregacija, diskriminacija darbo rinkoje ir kitose gyvenimo srityse užkerta kelią nemažai daliai amerikiečių siekti išsilavinimo ar gauti gerai apmokamą darbą bei socialines garantijas. Negana to, didelė benamių dalis yra karo veteranai, kuriems sugrįžus iš tarnybos nebuvo suteiktos socialinės garantijos, ir jie iki šiol kenčia nuo potrauminio streso sindromo.
„Tai yra ne „politkorektiškumo“ trūkumo, o neįsigilinimo į rimtas žmogaus teisių problemas atvejis. Benamystės įvardijimas gyvenimo būdu, kuris „patinka“ ir bendresne prasme kalbant apie rimtas socialines ir žmogaus teisių buvo neapgalvotas ir nejautrus, todėl ir sulaukė atitinkamos visuomenės reakcijos“, – dėstė K. Normantaitė.
Tas pats, jos aiškinimu, pasakytina ir apie A. Tapino minėtą Briuselio atvejį: atlikti tyrimai rodo, kad integracijos strategijų trūkumas veda prie padidinto jaunimo, ypač priklausančio etninėms mažumoms, marginalizavimo ir radikalizavimo. K. Normantaitės aiškinimu, tai yra realios problemos, prie kurių sprendimo nuomonės formuotojai ir sprendimų priėmėjai galėtų realiai prisidėti. Būtent to, o ne naujų rasizmo apraiškų, visuomenė iš jų tikisi.
(Pagal delfi)