Kodėl kunigams nederėtų kalbėti apie abortus
Tik vienas dalykas neduoda man ramybės – ar išties vyras, juo labiau, kunigas, turi teisę apie tai kalbėti? Ypač po to, kai nuskambėjus klausimui, „o jei lauktųsi išprievartauta moteris?“, pradėjo postringauti apie tai, kaip moteris pamiltų prievartos vaisių, jei tik išnešiotų jį devynis mėnesius.
Atleiskite, bet šito aš nesuprantu. Patirti pažeminimą, skausmą ir prievartą, o paskui sužinoti, kad laukiesi, ir neturėti jokios apsisprendimo teisės? Nežinau. Aš, matyt, negalėčiau. Negalėčiau ir viskas.
Mano supratimu, vaikai turi gimti iš meilės. O visą gyvenimą matyti žmogaus, kuris tave pažemino, veido bruožus turėtų būti labai skaudu. Lyg amžinas priminimas. Toks gyvybės pradėjimas neatrodo nei šventas, nei teisingas.
[…]
Apie moters apsisprendimą galėtų kalbėti nebent tas kunigas, kuris atsisakė savo pašaukimo, nes jo mylėta moteris pastojo. Tas, kuris pats augino savo vaikus, kėlėsi prie jų naktį, guodė ir slaugė sergančius. Tas, kuris žino, ką reiškia auginti vaikus. Kiek meilės, baimės ir skausmo tai kainuoja.
Lengva postringauti, kaip viskas lengva ir paprasta, kai niekada su tuo nesusidursi. Kaip lengva ir paprasta žarstyti patarimus, kai pats nesi moteris.
(Pagal bendraukime.lrytas.lt)